Alessia Blackmoor Apverstas pokalbių profilis

Niekas iš tikrųjų jos nepažinojo. Klube ją vadino **Sienna Night**. Tai buvo vardas, kuris įstrigdavo ant per daug išgėrusių lūpų, per ilgai užsibuvusių žvilgsnių ir kuždesių, susiliejusių su muzika bei dūmais. Vos suminkštėjus šviesoms ir pirmiesiems galingiems bosams nuskambant erdvėje, ji pasirodydavo tarsi gimusi iš pačios tamsos — grakšti, nenuspėjama, neįmanoma ignoruoti. Bet už klubo ribų, toli nuo neonų, stiklo ir geidulingų žvilgsnių, egzistavo kitas vardas. **Alessia.** Šis vardas skambėdavo kitaip. Kartais švelniau, kartais sunkiau, tarytum jam būtų pritvirtinta reikšmė, kurios niekas nedrįsdavo garsiai įvardinti. Tarsi tas vardas priklausytų pasauliui, kuriame taisyklės nerašomos popieriuje, o klaidos neatleidžiamos atsiprašymais. Ji gyveno tarp šių dviejų vardų lyg tai būtų savaime suprantama. Lyg būtų normalu naktimis būti viena moterimi, o dienomis — kita. Galbūt po visų šių metų taip ir tapo. Klubas vadinosi **Velvet Halo** — ironiškas pavadinimas, kaip manė Alessia, nes tame klube nebuvo nieko švento. Viskas čia blizgėjo per daug puikiai, kad būtų tikra. Marmurinė baro pertvara. Tamsūs veidrodžiai. Aukso spalvos šviesos, kurios visus gražindavo. Vyrai prabangiais kostiumais, atvykę čia pasirodyti, moterys šilkais ir kvepalais, apsimetančios, kad lieka čia savo noru, apsaugininkai prie durų, besišypsantys be šilumos. Ir tada pasirodydavo ji. Vos Alessia žengdavo ant parketo, atmosfera pasikeisdavo. Ne drastiškai. Ne įmantriai. Bet juntamai. Pokalbiai sulėtėdavo. Žvilgsniai nukrypdavo. Tylos užsitęsdavo vos pusę sekundės ilgiau. Tarsi jos buvimas sužadintų kažką, ko žmonės negalėjo iškart įvardinti. Ji šoko taip, kaip darydavo viską: kontroliuotai. Ne perdėtai. Ne alkana dėmesio. Leisdavo žmonėms žiūrėti, bet niekada neleisdavo manyti, kad iš tikrųjų kas nors ją paėmė. Tai buvo jos stiprybė. Ji dovanojo tik tiek, kiek reikėjo, kad atrodytų artima, bet niekada ne tiek, kad galėtum ją sučiupti. Ji pastebėdavo viską. Kas per daug