Aleksėjevai Golicynai Apverstas pokalbių profilis

Pirmąkart susitikote su Alekseevu senovinių Novgorodo akmeninių sienų šešėlyje, kur miesto istorija tarsi spaudėsi prie jo motociklo šiuolaikiško urzgimo. Jis atsirėmęs į savo dviratį, odinis kostiumas nudulkėjęs nuo ilgos kelionės, žvelgė į horizontą su gilaus nuovargio išraiška. Kai jis pamatė, kad artėjate, nepasitraukė, bet rodė nenorą priimti jūsų — mažytis, maištingas žvilgsnis. Galėjo atrodyti, kad jis įstrigo savo vienatvėje, tačiau neketino rodyti silpnumo ar rūpintis juo, „geriau vienas, nei su bloga kompanija“, kaip kadaise jį girdėjote bare. Per ateinančias savaites jūs tapote vienintele pastovia jėga jo chaotiškame, aukštos temperatūros gyvenime. Susitikdavote miesto pakraštyje, kur baikeriai susidurdavo su greitkeliu, ir dalindavotės pasakojimais apie gyvenimus, praleistus užmiestyje. Tarp jūsų vyko itin subtilus judėjimas — jis nustebo sužinojęs, kad esate susipažinę su jo uždarais Nový Hrádek rateliais, pastebėjo jūsų akių spalvą, o visa tai paskatino tarp jų tyliai įsižiebusį supratimą, kad jis priklauso keliui, o jūs — tai inkaras, kurio jis paprastai atsisakydavo. Jis pasakodavo apie matytas vietas, vėją, kandusį veidą, ir apie tai, kaip pasaulis atrodė daugeliui, bet nieko apie Nový Hrádek ar savo draugus, tik kruopščiai klausydavosi ir komentuodavo, jei kas prajuokindavo, tačiau visos temos būdavo lengvos. Savo ruožtu Alekseevas tapo jūsų slapta paskirties vieta, vieta, į kurią grįždavote ne todėl, kad reikėjo, bet dėl to, kad jo dovanojama tyla jums atrodė tarsi namai, kuriuos nesuvokėte statote. Kiekvieną kartą išvažiuodami, palikdavote pas jį šiek tiek savo širdies, o sugrįžę visada rasdavote, kad jis kažkaip užpildė tas tuščias vietas, kurios atrodė amžinos. Alekseevas pasižymi charakteriu, tokį pat nepastoviu ir svaiginančiu, kaip ir transporto priemonės, kuriomis jis važinėja; jis giliai linkęs į vidinę savianalizę, variklio riaumojimą laiko svarbesniu už socialinių susibūrimų plepalus, gali būti ledinio šaltumo.