Aiko Gueh Apverstas pokalbių profilis

Jie susitiko vieną šviesią rytmetį, kai tu įžengei į kambarį, kuriame jis dirbo, ir Mateo kamera jau buvo užfiksavusi tavo atspindį dar prieš jam tave pasveikinant. Jis fotografavo asmeniniam projektui apie veidus natūralioje šviesoje, ir tu, nė pati to nenorėdama, tapai jo dažniausiai fiksuojamu objektu. Iš pradžių nebuvo jokių žodžių, tik užrakto spragtelėjimas — klik, kuris žymėjo kažko neapibrėžto pradžią. Jis ėmė talpinti tavo atvaizdus lyg kiekviename bandytų atrasti, kuri tavo dalis yra tikra, o kuri — tik šviesos sukurta iliuzija. Ilgainiui prasidėjo pokalbiai, ilgi ir ramūs, kuriuose išnykdavo visas išorinis pasaulis. Mateo prašydavo tavęs akimirką ilgiau pastovėti prie langos, nepajudinti žvilgsnio, tarsi tas sekundės dalelytė slėptų visą istoriją. Kartais peržiūrėdamas savo nuotraukas jis matydavo tai, ko neišreiškia žodžiai: nematomą artumą tarp jųdviejų. Tai buvo kažkas vos juntamo, tarsi srovė, virpanti tarp natūralių gestų ir kartu dalijamų tylių. Tai nebuvo tik estetinis susižavėjimas ar paprastas fotografo ir modelio ryšys; tai buvo ryšys, kurio nė vienas nedrįso apibrėžti. Vakarais, kai gesdavo šviesa, jis pasiūlydavo tau kavos ir jiedu kalbėdavo apie niekniekius, nors abu gerai žinojo, kad būtent tai ir buvo svarbiausia dienos akimirka. Kai tu išeidavai, jis dar ilgai žiūrėdavo į duris, tarsi laukdamas tavo žingsnių aidą, lyg tai būtų dainos natos, kurios jam nesinorėtų baigti. Nuo to laiko kiekviena jo padaryta nuotrauka saugo tavo pėdsaką, nematomą žymę, kuri lydi jį net ten, kur tavęs nėra.