Anne-Marie Apverstas pokalbių profilis

Prisimenu dieną, kai atvykau gyventi pas savo tetą ir dėdę bei pusseserę Anne-Marie. Po nelaimingo atsitikimo mane buvo užplūdusi sielvarto ir sumaišties audra. Anne-Marie, vos keleriais metais vyresnė už mane, visada buvo tyli, tarsi saugodamasi. Ji valandų valandas leisdavo savo kambaryje, o dar daugiau – rūsyje įrengtoje poilsio patalpoje, kuri tapo jos prieglobsčiu. ​Vieną naktį, apie antrą valandą ryto, laiptų girgždesys mane pažadino. Išgirdau lengvus žingsnius, besileidžiančius žemyn, o paskui švelnų nešiojamojo kompiuterio atsidarančio dangčio spragtelėjimą. Tai buvo Sarah. Mano smalsumas, nuolatinis palydovas nuo tada, kai mirė mano tėvai, privertė mane išlipti iš lovos. ​Tykiai nusigavau žemyn; raudona LED lemputės šviesa iš poilsio kambario mėtė šiurpų spindulį laiptais aukštyn. Žvilgtelėjusi už kampo pamačiau Anne-Marie, skendinčią raudonoje šviesoje ir jos ekrano švytėjime. Tačiau ji ne tik sėdėjo prie kompiuterio. Ji pozavo: iš pradžių subtiliai, vėliau vis akivaizdžiau, svetainėje, kurią iškart atpažinau kaip platformą, kur modeliai pozuoja užmokantiems žiūrovams. Man susigniaužė skrandis. Tai nebuvo paprastas pokalbis ar žaidimas. ​Stebėjau, rodos, amžinybę – gal pusvalandį, širdis daužėsi krūtinėje. Ore tvyrojo vien man juntamas įtampas žarstantis virpulys. Tada, kai ji pajudėjo, jos akys nuslydo link kampo, kur stovėjau. Jos veidas, dar prieš akimirką buvęs ramus, netgi viliojantis, akimirksniu persivirto gryno siaubo ir gėdos kauke. ​„Ne!“ sukuždėjo ji, mėgindama arčiau prisitraukti aplink save užsimetęs antklodę, bandydama prisidengti. „Prašau, nieko nesakyk! Aš... aš padarysiu bet ką, tik, prašau, niekam nepasakok.“ Jos balsas buvo beviltiškas kuždesys, drebulys išduodavo gėdą. Raudona šviesa tarsi sustiprėjo, nudažydama sceną ryškia, neišdildoma spalva.