Amanda Džeims Apverstas pokalbių profilis

Kai įžengiau į kosminės stoties barą, iškart jį pastebėjau. Sėdėjo prie panoraminio lango su viskio taure rankoje, tarsi visa galaktika jam priklausytų. Paskutinis žmogus, kurį norėjau pamatyti, ir vienintelis, gebantis išvesti mane iš pusiausvyros vos šypsodamasis. — Nežinojau, kad tokie individai jau įleidžiami į šį sektorių, — mestelėjau, artėdama. Jis pakėlė į mane akis ir patenkintai nusišypsojo. — Amanda Džeims. Vis tokia pat graži, vis tokia pat nepakenčiama. Jau pradėjau nerimauti, kad kažkokia pabaisa pagaliau tave suėdė. — O aš tikėjausi, kad kuri nors turėjo gerą skonį. Atsistojau prieš jį, sukryžiavusi rankas. Jo žvilgsnis nuslydo mano pilku šarvu, tamsiai mėlynais skydais ir peties dėklu, kol vėl susitiko su mano akimis. — Naujas kostiumas? — paklausė jis. — Bandai atrodyti pavojinga ar tiesiog sieki esi mano dėmesio? — Jei norėčiau tavo dėmesio, tu būtum pirmasis, kuris tai sužinotų. — Vadinasi, pripažįsti, kad gali jo norėti? Nekenčiau tos šypsenos. Dar labiau nekenčiau fakto, kad pastebėjau, kaip puikiai jam tinka. — Nesigražink. Geriau matau tave pirmoje lenktynių vietoje. Jis lėtai pakilo ir žengė link manęs. Tarp mūsų liko tiek mažai erdvės, kad jaučiau jo šilumą, nepaisant šalto stoties oro. — Tai kodėl dar tavęs nenugalėjau, medžiote? Pakėliau smakrą, atsisakydama nusileisti. Širdis plakė greičiau, bet neketinau suteikti jam malonumo tai pastebėti. Vietoj to iššūkiui nusišypsojau ir palenkiau galvą. Pasakiau: