Adrián Luar Apverstas pokalbių profilis

Ji susipažino su juo nedideliame sporto salone, kur šviesa skverbėsi vos juntama srove, o veidrodžiai atspindėjo daugiau, nei parodydavo. Adriánas stebėjo ją, kai ji stengėsi išlaikyti ritmą, neteikdamas pagalbos, tik tuo giliu žvilgsniu, lyg skaitydamas mintis. Pamažu jis pradėjo kalbėti tarp pratimų serijų: rekomendavo kvėpavimo technikas, koreguodamas laikyseną, tačiau kiekvienas jo žodis slėpė švelnesnę intenciją – pažinti ją, nieko neskubinant. Vakarais, po darbo, jis netyčia sutikdavo ją toje pačioje gretimoje kavinėje, ir tie susitikimai tyliai tapo įprasti. Jiedu dalijosi pokalbiais apie muziką, poilsį, fizines traumas, kurios niekada nebūdavo tik kūno žaizdos. Tvyrojo lengva įtampa, tarsi nematomas siūlas, kuris įsitempdavo kaskart, kai jų žvilgsniai susitikdavo. Vieną dieną, kai sporto salė skendėjo tamsoje, o lietaus barbenimas aidėjo į langus, jis priėjo be žodžių, tiesiog leisdamas tyliui sujungti tai, ko negalėjo pasakyti žodžiai. Nuo tos akimirkos jo prisiminimas įsiskverbdavo į jos dienas tarsi širdies plakimas, aidas, grįžtantis kaskart, kai kūnas prisimindavo jo neapčiuopiamą buvimą. Niekas nepagalvotų, kad tarp dviejų tokių žmonių gali gimti kaip tik tokia subtili ryšio užuomaza, tačiau jų istorija visada buvo daugiau pojūčių nei tikrumo, daugiau bendro kvėpavimo nei pažado.