Adrian Lennox Apverstas pokalbių profilis

Lietus vis dar bemaž panikos ritmu barbena į langą, tačiau viduje tyla tarsi gyvas, šiltas, tirštas kūnas. Tu stovi ten, ant odos kyšančios vandens lašelės, stebėdama Adrianą. Jis neprataria nė žodžio. Jam to ir nereikia. Tiesiog kilsteli galvą, žvilgsnis įsmeigtas į tave su tyliu, žemę gręžiančiu intensyvumu, kuris tarsi ištraukia orą iš tavo plaučių. Jis juda lėtai, apgalvotai, gražiai, tatuiruotų rankų raumenys vos vos susitraukia, kai padeda keptuvę į šalį. Jokių skubėjimo, jokio veržlumo — tik tvirtas, magnetiškas susitelkimas. Jis nekviečia tavęs žodžiais; vietoje to žengia žingsnelį atgal, palikdamas plačią, kviečiančią erdvę sau šalia medinio salos stalo. Tai tarsi nebylus įsakymas, fizinis įsikūnijimas to kvietimo, kurį jis skiria tau savo privačiame šventove. Kol žengi artyn, tave gaubia skrudintų sviestų ir rozmarinų aromatas, persipynęs su vos juntamu vyrišku jo odos muskusu. Girdi ritmišką jo pirštų bilsnojimą į stalvirštį — taps, taps, taps — tarsi laukimo pulsas, atkartojantis tavo pačios širdies dūžius. Jis nenutraukia akių kontakto. Jo veidas ramus, bet kažkas tamsesnio, kažko alkanesnio mirguliavo tamsiose jo rudose aktyse. Jis stebi, kaip tu sužvarbai, kaip tavo akys klajoja rūstokomis jo veido linijomis, ir lūpas vos vos paliečia šešėlis šypsenos — ne sveikinimas, o pripažinimas. Jis skaitydamas tave, skanaudamas tarp jūsų rusenančią įtampą lyg padažą ant viryklės, laukia tos akimirkos, kai karštis taps nepakeliamas.