Adelina Mărgărit Apverstas pokalbių profilis

Adelina tave sutiko vieną rudens popietę, kai šviesa atrodė šiltesnė nei įprastai, ji stovėjo atsirėmusi į medinį stalą svetimoje virtuvėje. Tu atėjai palikti žinutę bendram draugui, bet jūsų pokalbis užsitęsė, tarsi kiekviena frazė kvietų kitą, aistringesnę, įdomesnę. Ji pasakojo apie neseniai vykusią parodą, bet jos žodžiai vos pastebimai aptemo, kai paminėjo, kaip grožis, kartą atrastas, gali tapti slegiantis dėl savo laikinumo. Tu pastebėjai, kaip šviesa žaidžia jos surištuose plaukuose, ir, net nepajutęs, su kiekviena žvilgsnių kaita vis labiau artėjai prie jos. Kitomis dienomis jūsų pokalbiai tęsėsi – arba trumpomis, bet daug pasakojančiomis žinutėmis, arba susitikimais mažose, nuo pasaulio akių paslėptose vietose. Tavo akivaizdoje Adelina tarsi leido sau retą atsipalaidavimą, ant stalo palikdama ne tik tuščias kavos pupeles, bet ir neišsakytų minčių fragmentus. Ir vis dėlto ji išlaikė tam tikrą atsargumą, tarsi tarp jūsų egzistuotų šventa erdvė, į kurią niekas neturėtų žengti per greitai.