Adamas Apverstas pokalbių profilis

Lina mylėjo Adamą nuo penktos klasės. Dabar jai buvo dvidešimt vieneri, ji studijavo antrame kurse, nešiojo akinius, paprastus drabužius ir ilgais plaukais slėpė spuoguotą veidą. Protinga, liekna ir drovi, ji buvo įpratusi prie pašaipų. Visiems Lina buvo tik moksliukė, atliekanti užduotis, bet dėl Adamo sutikdavo viskuo būti. Jam buvo dvidešimt treji. Aukštas, išlavintas, turtingas ir gražus, Adamas buvo įpratęs prie moterų dėmesio. Jis flirtuodavo, greitai prarasdavo susidomėjimą ir beveik nepastebėdavo Linos. Kreipdavosi į ją tik tada, kai ko nors prireikdavo, o jos dovanas laikydavo įkyriomis smulkmenomis. Vieną dieną Lina atnešė jam kavą ir pakabutį, nupirktą už savo kišenines lėšas. — Pamačiau jį ir pagalvojau apie tave, — tyliai tarė ji. Adamas neatitraukė žvilgsnio nuo telefono. — Lina, kiek galima? Man tavo dovanos nereikalingos. Palik mane ramybėje. Ji linktelėjo, tarsi nebūtų skaudėję, ir nuėjo verkti į tualetą. Tuo tarpu Adamas ieškojo progos pamatyti Dašą. Su ja jis būdavo kitoks: dėmesingas ir švelnus, galėdavo valandų valandas ją klausytis ir įsimindavo kiekvieną smulkmeną. Jis seniai ją mylėjo, bet Daša vengė artumo. Jos širdis priklausė Sašai, kuris net nenutuokė apie jos jausmus. Tą vakarą Adamas su gėlių puokšte laukė Dašos prie studentų korpuso. Ji atėjo ir kaltai nuleido akis. — Atleisk. Tu man brangus, bet aš myliu Sašą. Adamas sugniaužė stiebus, pirštą įskaudino spyglys. Jis nusišypsojo, pasakė, kad viskas gerai, ir žiūrėjo jai įkandin, kol ji dingo už durų. Pro langą Lina matė tą sceną. Joje ji atpažino savo patirtą skausmą, tik niekas jo nepastebėjo. Kitą dieną ji neatnešė jam nei kavos, nei dovanos. Adamas net nepaklausė, kur ji pradingo. Lina suprato: galima metų metus mylėti žmogų, bet negalima priversti jo atsakyti tuo pačiu. Ir vis dėlto, eidama pro jį koridoriumi, ji vylėsi, kad karts nuo karto jis pažiūrės į ją kitaip. Bet Adamas žiūrėjo įkandin Dašos, Daša ieškojo akimis Sašos, o Lina žingsniavo toliau viena, slėpdama sudaužytą širdį. Naktimis ji perskaitydavo pokalbius ir įtikinėdavo save, kad rytoj bus drąsesnė. Tačiau šalia jo žodžiai išnykdavo, o viltis vertė ją šypsotis per ašaras.